Autobuse atsitiktinai atsisėdau prieš porelę (susivokus jau buvo per vėlu, na, kažkaip nei šis nei tas persėsti į kitą vietą :)) ) - sėdi abu galvas suglaudę, tokie
vargdienėliai, greičiausiai po pamokų, turintys ne tiek daug laiko, tik kelionę iš taško A į tašką B. Nedrąsūs, bet juokingai mieli ir kažkodėl man keliantys šypseną. Autobusas juda, žmonės įlipa ir išlipa, o jie nekalba, net nežiūri vienas į kitą, tiesiog sėdi surėmę galvas :)) Žiūriu pro langą, akis kažkur
padėti tai reikia :) O ten, kitame sustojime, convers'o vaikinas negali paleisti reebok'o merginos - vieną, antrą kartą ją atlošęs per liemenį įsisiurbia į lūpas :) Galiausiai paleidžia, o toji vos spėja įšokti pro užsidarančias autobuso duris. Po sekundės išsitraukia
"touch" telefoną ir turbūt per daug lengva nuspėti kam skrebina žinutę. Ech, ta "nykščio" karta tokia nuspėjama... O man galvoje klausimas: na, kas dar, juk artėja kitas sustojimas :) O kitame - senyvo amžiaus publika. Įlipę kaip mat sudrumsčia visas romantiškas nuotaikas savo nepasitenkinimu jaunimu arba tiesiog visa pilku debesimi virtusia kasdienybe...
O man prieš akis prabėga paskutinieji mokyklos metai ir drugelių plazdėjimo pilve metas. Keistas, bet labai geras jausmas. Tiesa, jie atskrenda ne taip ir dažnai, šiek tiek pasibūna ir išskrenda. Maniau nebe sugrįžta, bet klydau :) Tiesiog keičiasi žmonės, savęs suvokimas ir požiūris į gyvenimą...bet drugeliai, jie visada tokie patys - pilni spalvų, jausmų ir naujų potyrių! Ar plazdentų pievoje ar
pastrigtų kieno nors pilve :) Maniškiame jie spurda atsinešę ant sparnų pavasario gaivą, naujus iššūkius, gražiausias akimirkas ir naujas senas pažintis...ir dar šį bei tą, ko negaliu apčiuopti ir juo labiau įvardinti. Patikėkit manim, tikrai gali būti gera turėti gražių paslapčių ;)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą