#ContactForm1 { display: none ! important; }

2014 m. spalio 4 d., šeštadienis

Būti moterimi...ir išgyventi. II dalis

Du pastaruosius mėnesius iš eilės žurnalai rodos nieko kito savo interviu nesirenka, kaip tik karjeros viršūnėje įsitaisiusias damutes: alaus daryklos gamybos ir technikos direktorė, drabužių parduotuvių tinklo pardavimo ir rinkodaros direktorė, Lietuvos nacionalinės filharmonijos direktorė... ir tai tik lašas jūroje. Rodos aplink vien tik direktorĖS!?
Taip norisi paklausti gerbiamų žurnalo redaktorių, negi aplink mus tik karjeristės, aukšto rango vadovės ir direktorės? Ar tikrai nebeliko tų tikrųjų moterų, kurios įdomios savo "užklasine" veikla net ir būdamos namų šeimininkės, menininkės, valstybinio sektoriaus darbuotojos, verslininkės ar kitokių šaunių dalykų sumanytojos ir įgyvendintojos? Ar čia tokia taktika: žurnalas moterims nori įteigti, kad tik pasiekusi aukštumų karjeroje moteris gali save pristatyti moterimi iš didžiosios "M"?
Ir taip jau šių dienų visuomenėje gajūs įvairūs stereotipai, kurie kaip iškramtyta guma prilimpa neatplėšiamai prie mokyklinio suolo. Standūs visuomenės rėmai, kuriuose vienaip ar kitaip įrėmintas kiekvienas mūsų. Tam tikrų klišių apribotas pasirinkimas ir mąstymas. Argi to negana žlugdyti savivertei ir kelti nepasitikėjimui savimi ir tuo ką darai? Manyčiau pakankamai...
Lyg būtų negana spaudos, įvairiose laidose tarp kalbinamų pašnekovų taip pat labai populiarios tos šauniosios vadovės, direktorės ir nepailstančios karjeristės. Juokas pro ašaras. Taip, sutinku, kad net šioje situacijoje yra dvi medalio pusės ir nelygu kuriai jų priklausai, tokią nuomonę turi. Iš vienos pusės straipsniai ir visuomenei nešama žinia apie karjeristes skatina stengtis, tobulėti ir nepaleisti vėjais savo potencialo. BET kita vertus, tai lyg kirtis šlapiu skuduru per veidą toms, kurios vietoj karjeros Everesto pasirinko šeimą, ramią motinystę, kitokį gyvenimo būdą, nei bando atkakliai piršti žiniasklaida ir visuomenė.

Man tikrai šiek tiek neramu, kad mamos dabar taip skuba grįžti į darbus vos paauginusios savo atžalas. Ir netgi ne visada todėl, kad jų vidinis Aš rėkte rėkia "veiklos!darbo!naujų iššūkių!", o todėl, kad baiminasi, jog jų vietą užims kažkas kitas ar kita, kuri(s) bus darbui ir karjerai atsidavęs keliasdešimt procentų daugiau nei ji - žmona, mama ir tiesiog namų fėja (toks pavadinimas šeimos židinio kurstytojai man daug patrauklesnis, nei namų šeimininkės). Ir tik po keliasdešimt metų iš tokių moterų, kurios skubėjo vytis darbą ir lyg smėlis pro pirštus slystančią karjerą išgirsti, kad galbūt suklydo, šiandien rinktųsi kitaip, nes tas laikas, kurį paskyrė darbui toli gražu nepranoko pagrindinio namų fėjos vaidmens. Bet deja, pakeisti pasirinkimą dažnai būna tiesiog per vėlu.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą