Kūnas - tai sodas, kuriame sodininkas mūsų valia

Kai visi aplink jau keletą metų trimituoja apie ekologiją (beje, tai ne vien sveikas maistas, tai daug daugiau - temperatūra, vanduo, šviesa; fizinės ir cheminės dirvožemio savybės; kitų organizmų gyvybinė veikla), sveiką gyvenseną, žaliavalgystę (angl. Raw Food), vegetarystę ar veganišką mitybą - man norisi trypti kojomis, šaukti, kad sąmoningumas, ne besaikis vartotojiškumas ir atsakomybė prieš save bei motiną Gamtą - štai kur tikrasis kelias!
Staiga, lyg iš niekur nieko (na, Lietuvą dažnai "naujovės" pasiekia kiek vėluodamos) spauda, televizija ir kitos masinio informavimo priemonės keletą metų atgal pradėjo visus mus protinti, kaip gerai būtų tapti vegetarais. Nieko nežudai, "neišnaudoji" (na, tarkim, karvės pienui gauti), minti žalumynais, vaisiais ir grūdinėmis kultūromis. Viskas skamba visai neblogai, jeigu ne BET, kurie atsiranda gilinantis į visą šį reikalą. Tada sužinai, kad, deja, prasimaitinęs 15, 20 ar 40 metų, kaip daugeliui įprasta, ir nusprendęs šiandien pakeisti mitybos įpročius iš esmės - savo kūnui gali pakenkti taip, kad net neįsivaizduoji pats, kokią žalą padarysi, o gal net ir mokslinė literatūra to dar nėra aprašiusi. Žinoma, yra ir džiugioji dalis - turi galimybę tapti tuo pirmuoju aprašytu atveju...
Po to vegetarizmo idėjos tapo nebeįdomios, nes tikrai daug žmonių pasekė jomis, žurnalai apie tuos žmones rašė, gyrė - kokie šaunuoliai, o apie padarinius ir silpnumo akimirkas niekas neklausinėjo - kažkaip neetiška juk. Čia panašiai, kaip dabar su sulčių dieta. Lietuvaičiai parsivežė idėją iš už Atlanto ir pasiūlė mūsų rinkai. Gintarės ir neGintarės (svarbiausia, kad būtų lieknos, dailios, pageidautina - vis dar besitobulinančios sporto salėse bent 4 dienas per savaitę) tai išbandė ir sako "Super! Veikia!", na ir tokios reklamos, atrodo, pakanka, kad visos paauglės ir merginos/moterys iki trisdešimties lėktų į kioskelį stebuklingųjų sulčių buteliukų. Gerai, kad dar atsiranda sąmoningų žmonių, ar tiesiog smalsių žurnalistų, kurie ryžtasi tokius dalykus išbandyti savo kailiu. Ir aprašyti ne tik dailią etiketę, bet ir tuos nevisai malonius atoveiksmius, kuriuos sukelia vartoti skatinamas produktas, pavyzdžiui, nuolatinis pilvo pūtimas, galimi diegliai ir panašūs smagumai.
Po vegetarystės, veganiškos mitybos idėjų sekė dar vienas kraštutinumas - žaliavalgystė. Tiek laidų susukta, tiek informacijos paskleista! Gaila, kad tose laidose sveiko proto atstovų, tokių kaip pavyzdžiui, Marius Jovaiša nebuvo daug. O juk reikėtų ne vien dalintis savo asmenine mitybos įpročių keitimo patirtimi, bet ir nepamiršti paminėti, kad tai nėra taikytina VISIEMS. Kiekvienas turi atsižvelgti į savo organizmą, jo poreikius ir galimybes. Turi mylėti savo kūną taip, kad nenorėtų jam kenkti. Ir tik išanalizavęs pateikiamą informaciją, gerai įvertinęs savo organizmo būklę ir, pageidautina, pasikonsultavęs su specialistais - gali imtis rimtų permainų savo mitybos grandinėje.
Juoką kelia ir bobutės, didmiesčio turgeliuose pardavinėjančios daržoves (žinoma, dauguma neapsiriboja vienu ar dviem parduodamais produktais, šalia pomidorų ir agurkų gali pamatyti nuo žiemos užsilikusių megztų vilnonių kojinių, konservuotų agurkų, pamiškėje priskintų lauko gėlių ir dar daug ko), kurias daugelis anksti ryte įsigyja tuose pačiuose prekybos centruose, kuriuose lankomės mes visi. O štai, turgelyje tie **ximos pomidorai iš Lenkijos tampa ekologiškais, Lietuvoje kokio nors Joniškio ūkininko išaugintais, be abejonių, be trąšų, nitratų ir viso kito, ko kratosi "eco" lipdukų visuomenė. Na ir ką jūs manot? Suveikia! Perka. O patenkinta pirkėju pardavėja nepamiršta "ekologiškųjų" daržovių įdėti į plastikinį maišelį (besidomintys TIKRĄJA ekologija žino, kad užtenka vien produkto sąlyčio su polietileno maišeliu, kad gautume pakankamą dozę cheminio "gėrio").
Jau nekalbu apie visus tuos eco lipdukus, etiketes, rėkiančias apie gaminio ekologiškumą, kuris daugeliu atvejų būna tikrai abejotinas. O juk dar atsiranda ekoSnobų, kurie nešasi "alyvuogių" (greičiausiai, taip plačiai Lietuvoje siūlomo - alyvuogių išspaudų) aliejų, supilstytą į plastikinius butelius... ir visiems pasakoja, kaip labai vertina tikrą kokybę.
Būkime paprastesni, norisi pasakyti pabaigai. Norint priklausyti ekologijos šalininkams tereikia prisiminti savo senelius, tėvus, kurie gyvendami kaime jau nuo amžių amžinųjų rūšiavo atliekas (maisto likučiai - gyvuliams, piktžolės - į kompostą, stiklas - į taros supirktuvę ir t.t.), pagarbiai elgėsi su Žeme (kad derlius būtų geresnis nefarširavo žemės dirbtinėmis trąšomis, o panaudodavo mėšlą, išmėžtą iš tvarto), pirko tiek, kiek reikėjo būtiniausiems poreikiams patenkinti. Ir spėju, kad nebuvo tarp mūsų senelių vegetarų ar žaliavalgių. Visi jie valgė ar tebevalgo mėsą. Tik vėl gi, su saiku. Pačių užaugintą ir tinkamai apdorotą (be salietros geresnei mėsos spalvai išgauti).
Tai, ką dabar atranda miestiečiai - turgeliai, mini darželiai balkonuose, pienas iš kaimyno, kol šis dar nespėjo nuvežti į pieno supirkimo punktą perpardavinėtojams, braškės darže savo laiku, o ne gruodžio viduryje plastiko dėžutėse... visa tai mums, kilusiems iš atokesnių vietovių, TAIP sava ir įprasta, kad tie eko madų besivaikantys miestiečiai tik kelia šypseną. Visa šita masinė dirbtinai primetama eko mada skirta tiems, kurie per daug nutolę nuo savo tikrųjų šaknų arba niekada nebuvo su jomis susieti.

Gamta juokauti nemėgsta, ji visada teisinga, visada rimta, visada griežta; ji visuomet teisi. Klysta ir apsirinka tik žmonės. /J. V. Gėtė/