#ContactForm1 { display: none ! important; }

2016 m. vasario 14 d., sekmadienis

Vasario 14-oji? O, tikrai. Na ir kas?!?

Jeigu kas nors vestų statistiką, kokie įvykiai nutinka būtent vasario 14-ąją, tai, manau, būtų staiga šoktelėjęs pasipiršimų skaičius, meilės prisipažinimai ir savižudybės (juk kažkaip "įprasminti" nelaimingą meilę irgi reikia). Taigi taigi, ar tikrai taip labai romantiška ir "netikėta" sulaukti meilės prisipažinimo per meilės diena tituluojamą vasario 14-ąją? Ar tikrai nėra jokios kitos jums įsimintinesnės datos, skaičių, kurie ką nors reikštų arba kaip tik - nieko nereiškė iki TOS DIENOS, kai supratote, kad norite ne tik ant bevardžio piršto užmauti sužadėtuvių žiedelį, bet ir sąmoningai pasirinkti žmogų, su kuriuo nebūtinai "ilgai ir laimingai", bet tikrai "ir varge, ir džiaugsme", nes "meilė maloninga, meilė kantri..." Jeigu atsakėte sau į šiuos klausimus "ne", tada jūsų pasirinkimas teisingas - vasario 14-oji jūsų ypatinga diena.
Kalbant apie savižudybes, nors, atrodytų, kuo jos čia dėtos tokią gražią, raudoną, meilės kupiną dieną, tai be abejonės negaliu nesutikti su plakatų antrašte, kad tai - procesas, tikėtina ilgas ir pakankamai skausmingas, bet o tačiau, "iš meilės" arba "dėl" nelaimingos meilės statistiškai žudosi, mano galva, tikrai per daug žmonių...
Nežinau kodėl, bet niekada (na, gal išskyrus mokyklos laikus, būnant kokioje 6 ar 7 klasėje) nelaikiau šios dienos magiška. Neignoravau kalendoriaus lapelio, bet ir nesureikšminau šios datos. Neįtikinėjau kitų, kaip kvaila švęsti Valentino dieną, nes kiekvienas laisvas rinktis. Netgi, NUOŠIRDŽIAI nesitikėjau iš simpatijos, po to širdies draugo, sužadėtinio ir galiausiai vyro tą dieną gauti pluošto rožių, banalų atviruką su dar banalesniais žodžiais meškiuko laikomoje širdelėje, kuriuos, deja, užrašė net ne mylimasis, o spaustuvininkai kažin kieno užsakymu. Kodėl? Nežinau. Tiesiog.
 Manau, kad mylėti "reikia" kiekvieną dieną ir gerą žodį pasakyti ne laidotuvių ceremonijos pabaigoje, o šiandien - čia ir dabar. Ir pagarbą parodyti reikiamu metu ir reikiamoje vietoje ar situacijoje. O taip, meilė ne vien rožiniai akiniai, pabalnoję jūsų nosis, ne pigūs atvirukai, skirti mokyklinukams, netgi ne rožės, perkamos, nes reikia... meilė yra DAUG DAUGIAU. Tikra meilė - tai pagarba, palaikymas ir supratimas vienas kito (netgi tose situacijose, kurias vėliau galėsite detaliau aptarti dviese namuose), tai pagalba, ištiesta ranka ir pastangos, kad kitas atsistotų suklupęs. Tikra meilė tai sąmoningas darbas diena iš dienos, nes esant kartu dešimt, dvidešimt ir daugiau metų, meilė transformuojasi ir įgauna visai kitas formas, spalvas bei kvapus, tačiau tai nereiškia, kad ji tampa nuobodi ar neįdomi - nebent patys to norite. Tikra meilė tai ne vien gražūs žodžiai, tai tikri darbai, maži nutylėjimai ir užmerktos akys, kai žinai, jog visa kita bus tik beprasmis jėgų švaistymas. Po velniais, ta meilė tikrai sudėtingas reikalas! Gal todėl ją patiria ir jos nebijo dažniau tie, kuriems patinka sudėtingi rebusai ir kitokios gyvenimo dėlionės, nei tie, kurie renkasi saugius trafaretus ir "gatavas" dovanas iš gėlių salono.
Apie meilę yra užrašyta, turbūt, daugiausiai sentencijų, įžymių žmonių žodžių, aforizmų... bet, žinote ką? Galvoju, kad meilė negali būti akimirka, tai procesas, kurio trukmė priklauso tik nuo dviejų žmonių noro ir pastangų būti drauge. Jeigu tik turite tokią galimybę - būkite.

2016 m. vasario 10 d., trečiadienis

Neįtikėtinumai ARBA galantiškas spyris į sėdimąją


Ar jums kartais taip nutinka, kad... ką nors pamatote, perskaitote, išgirstate ir pagalvojate: "tai gi čia apie mane" arba "čia gi mano idėja, mano mintis!"? Net neabejoju atsakymu. Ir tai "užknisa".
Kažkada jau rašiau apie tai, kad reikia veikti čia ir dabar, jeigu tik jaučiate, kad idėja subrendusi tiek, jog gali išvysti saulės šviesą (apie tai šis straipsnis ne-mes-mintis-o-mintys-renkasi-mus). Šį kartą TAS jausmas aplankė skaitant A. Liauškaitės knygą Netobula moteris. Tekstų struktūra, žodynas, rašymo stilius, o galiausiai visas knygos apipavidalinimas ir įtaigios iliustracijos mane nokautavo. Šypsodamasi puse lūpos, galvojau: "KAIP?! Kaip tai įmanoma?" Aš nešiojuosi jau kokius metus mintis, idėjas kas ir kaip turėtų atrodyti, kurie tekstai nugulti į knygos puslapius, o čia - tai jau įvykę(!). Nemeluosiu, keistas jausmas, labai labai keistas... kad yra kita tokia moteris, kuri panašiai mąsto, panašiai rašo ir netgi panašiai "pamatė" knygos vizualizaciją. Kadangi pirmąjį kartą knygą perskaičiau per vieną vakarą ir vienu prisėdimu - teks kartoti, kai minčių jūroje įvyks šioks toks atoslūgis ir galėsiu į turinį pasižiūrėti "kitu kampu".
Ech, tai tik dar kartą įrodo senas geras tiesas. Jeigu nepadarysi tu - padarys kas nors kitas. Supratau: reikia ryžto - dar daugiau, DAUG daugiau(!), šiek tiek mažiau nepasitikėjimo savimi, savianalizių ir savikritiškumo, daugiau realių žingsnių tikslų link. Atrodo viskas paprasta, tiesa? Teoriškai taip. Praktiškai? Nors labai nemėgstu šio "priežodžio" ar dar labiau "atsakymo", bet - bus matyt.
"Norint atlikti didžius dalykus, reikia ne tik veikti, bet ir svajoti, ne tik planuoti, bet ir tikėti". /Anatole France/

2016 m. vasario 7 d., sekmadienis

Mokėjimas spręsti konfliktus nereiškia, kad kažkas teisus, o kažkas ne


Prieš keletą dienų rašiau, kaip svarbu kalbėti, komunikuoti ir nenuryti gražių žodžių, atsiliepimų ar tiesiog komplimentų tiems, kurie jūsų nuomone yra to verti. Bet žinote ką? Nemažiau svarbu išmokti pasakyti NE ir tvirtai apginti savo poziciją tam tikrais atvejais. Ne visada mandagumas, tolerancija ir noras visas situacijas spręsti gražiuoju yra tas teisingas pasirinkimas.
Žinoma, žmonėms, kurie nemėgsta skandalų, yra nelinkę kelti balso, pakeltu tonu aiškintis santykius ar "spręsti" problemų, mandagus tylėjimas arba toks poelgis, kuris nors ir prieštarauja jo pačio įsitikinimams, bet patenkins "garsiosios" pusės interesus, atrodo lengviausias kelias, kad visi būtų patenkinti, bet ar tikrai taip yra? Elgdamiesi taip, kaip iš mūsų kažkas to reikalauja, pamindami savo įsitikinimus ar užsimerkdami prieš susidariusios situacijos priežastis ar pasekmes toli gražu nesijausime gerai ar ramiai. Prieštaraudami savo prigimčiai (taikiai, tolerantiškai ir mandagiai spręsti situacijas, problemas ar konfliktus) ir pasielgdami, kaip toje situacijoje jūsų nuomone būtų sąžininga, dažnu atveju paliksite nepatenkintą kitą pusę, kuri tikisi jai palankaus sprendimo ar poelgio. Tai kaip elgtis teisingai, kad abi pusės būtų patenkintos? Ar tai įmanoma? Labai stipriai tuo abejoju...
Psichologai teigia, kad netgi kompromisas nėra geriausias konflikto sprendimo būdas. Anot Niujorko psichologo G. G. Scott'o, kuris tiria konfliktus, jų priežastis ir sprendimo būdus, kartais žmonės pernelyg skuba priimti kompromisą, t. y. tik daugmaž abiems pusėms priimtiną sprendimą, nes abi pusės turi kažko atsisakyti. Jis teigia, kad bendradarbiavimas (kai abi pusės "laimi") yra geras ir priimtinas konfliktų sprendimo būdas. Tai vaizdingai paaiškina pavyzdys su apelsinu: jį gali pasiimti vienas iš konflikto dalyvių (konkurencija) arba tą patį apelsiną galime padalinti pusiau (kompromisas). Tačiau, jeigu labiau įsigilintume į situaciją, galbūt sužinotume, kad jiems abiems reikalingas apelsinas, tik vienam labiau reikalinga žievelė, o kitam norisi sulčių. Tokiu atveju vienas galėtų pasiimti žievelę, kitas - sultis. Arba, jei apelsino neįmanoma dalinti, ištroškusiam vietoj sulčių būtų galima pasiūlyti kitokį gaivų gėrimą?
Pasak šio psichologo nei vengimas, t. y. išėjimas, nei prisitaikymas, t. y. nutylėjimas nėra tinkami konfliktų sprendimo būdai, nes susikaupusios nuoskaudos kenkia ne tik mūsų psichologinei būsenai, bet ir fizinei būklei - širdžiai, skrandžiui ir t.t. Vengimo taktika kartais gali padėti išsaugoti savigarbą ir sveikesnę nervų sistemą, tačiau retai kada naudojant šią sistemą pavyksta pasiekti norimų rezultatų. Pasitraukus konfliktas liks neišspręstas arba sprendimas bus priimtas be jūsų dalyvavimo, taigi tikėtina jūsų nenaudai. Pasitraukimas galėtų būti naudojamas tik tuo atveju, kai norite parodyti, kad jūsų oponentas tikrai peržengė padoraus elgesio ribas - taip suteiksite jam laiko atsitokėti ir pažvelgti į save iš šalies.
Labai svarbu, mano manymu, kad susitikusios dvi pusės turėtų bent jau bendrą supratimą apie problemų ar konfliktų sprendimą (priežastis, būdus ir metodus), todėl svarbu dar mažus pyplius (ikimokyklinio amžiaus vaikus) to mokyti lygiagrečiai kaip mokote savarankiškai valgyti, įsisąmoninti higienos įgūdžius, mokote taisyklingai laikyti pieštuką ir pan.
Ar galima ugnį gesinti ugnimi? Ne. Bet kartais norisi... tiesa? Belieka palinkėti mums visiems aukštos moralės, savivertės, sąžiningumo, mokėjimo priimti problemas, gebėjimo konstruktyviai spręsti konfliktus ir... ramybės bei orumu visose gyvenimiškose situacijose.
"Sekmadienis turi būti skaidri ir šauni naujosios savaitės pradžia" sakė H. D. Toras. Toks ir yra šis sekmadienis!

2016 m. vasario 3 d., trečiadienis

Žodžių galia

Žinote, kai rašiau palinkėjimus šiems metams neparašiau vieno, kurį kaip tikslą išsikėliau sau pačiai, bet paskaičius pirmųjų mėnesių spaudą supratau, kad tai aktualu ne man vienai. Ir Ilzė Butkutė, ir Beata Tiškevič rašo apie žodžių galią. Tų gerųjų - komplimentų, palinkėjimų, pastebėjimų, žodžiu, viso to, apie ką pagalvojame, apmąstome (paprastai vienumoje), bet KAŽKODĖL neišsakome garsiai. Ir tikrai, rašydama linkėjimus 2016 - iesiems galvojau ne tik apie asmeninius siekius, būtinybes, pažadus sau, bet ir apie tai, kaip ir ką galėčiau padaryti, kad esantiems su manimi ar šalia manęs būtų gera, kad bendravimas (gyvas, tikras, o ne virtualiose erdvėse) taptų kasdienybe, o ne retenybe, dangstantis iš esmės beprasmiais pasiaiškinimais "nėra laiko", "skubu", "nespėju", "kitą kartą"... Apie tai galvojant suvokiau, KIEK daug mes pasiliekame sau ir neišdrįstame, nespėjame ar dar dėl velniai žino kokių priežasčių tylime, kai turime kalbėti. Pavyzdžiui: išgirstame komplimentą dėl išvaizdos ar įvaizdžio iš kolegos, reakcija? "Baik tu... čia senas sijonas. Net nežinau, ar man pačiai jis patinka..." Kitas dažnas variantas: komplimentas atskrieja iš gyvenimo vyro/moters, reakcija? "Nesvaik!" "Mhm, kur gi ne... netikiu" "Nori įsiteigti? Kažko prašysi?" Kodėl mums taip sunku pasakyti "Ačiū"?!? Tiesiog nuoširdžiai pasidžiaugti, kad nelikote nepastebėtas, dar gi ir sulaukėte IŠSAKYTO komplimento, bet ne, kažkoks kipšas, tūnantis mumyse dar ir dar kartą pakiša savo šakę, ant kurios lipame ir lipame, ir lipame...
Negana to, kad dažnai nemokame tinkamai priimti komplimentų ir gerų žodžių, patys pagalvojame kažką gražaus apie kitus daug dažniau, nei jiems tai išsakome. Pavyzdžiui, susitinkame su drauge ir dar einant link jos pagalvojate "Kokia ji puiki! Sijonas gula to-bu-lai!", o priėjusi tik pakštelite jai į skruostą ir pasisveikinate... kur dingo pirmas įspūdis, sukėlęs susižavėjimą? Jūs jį nurijote su visomis kitomis savo mintimis į bendrą katilą "Padaryti vėliau". Vėliau NEBUS. Ko nepadarote čia, dabar, šią akimirką, atsižvelgiant į tikimybių teoriją, išvis nebus padaryta. Dar vienas pavyzdys: susitikote su labai protingu žmogumi, daug pasiekusiu, tuo, kuriuo ilgai žavėjotės, IR??? Viską godžiai ryjate akimis, ausimis, kitomis juslėmis... ir, spėsiu, vėl viską, kas geriausia pasiliksite tiesiog sau. Visus "Jūs nuostabi(-us)!" ir "Senai Jumis žaviuosi..." KODĖL tai vyksta?!?
Viską sudėjus, pergalvojus panašias situacijas, nusprendžiau - gana. Šiais metais būsiu tikrai daug atviresnė kitiems, nelaikysiu visų minčių ir pamąstymų sau vienai, pagaliau išsakysiu tai, ko nutylėjimas pasmerktų vėlesnei širdgėlai. Tikrai tikrai! Pradedu nuo ŠIANDIEN!

P. S. Ačiū tiems, kas sugeba visko nesuryti patys ir dalinasi komplimentais, gražiais žodžiais, nuoširdžiais linkėjimais ir pastebėjimais. Nors tikėjau ir iki šiol, bet šiomis dienomis dar kartą įsitikinau tuo, kad geri žodžiai, išsakyti jūsų adresu tiesiogiai tikrai skleidžia tam tikras vibracijas. O tai, kas eina iš širdies į širdį - neša tokį gėrį ir laimės pojūtį, kad norisi versti kalnus!
"Tinkamas žodis, pasakytas tinkamu laiku, gali pakeisti gyvenimą" /Joyce Meyer/