Jeigu tėčių meilė be blizgučių, tai mamų meilė iš tolo tviska deimantais, smaragdais, juosia mus trapiomis ažūrų juostomis ir apgaubia aukso dulkių dulksna. O taip! Mamų meilė tokia spalvinga, įvairi ir besąlyginė, kad retas išdrįstu su ja lygiuotis.
Mamos ir vaiko ryšys - tai kažkas ypatingo: paslaptis, jausmas, tikėjimas ir viltis, tyras džiaugsmas, rūpestis, pasididžiavimas ir tylios baimės... malda. Tik mama gali neskaičiuoti bemiegių naktų vardan Tavęs. Mamos meilė suteikia tikėjimo ir vilties, kai atrodo, kad atėjo blogiausia valanda Žemėje. Tik mama stengiasi dar ir dar, ir dar kartą suprasti, kodėl elgiamės vienaip ar kitaip. Pateisina nevisai teisingus mūsų pasirinkimus ir visa širdimi trokšta, kad pasimokytume iš svetimų klaidų, nedarydami savų. Tik mamos meilė ir rūpestis yra tokie beribiai kaip Visata. Jos neužmiršta šimtąjį kartą pasiteirauti, kaip praėjo diena ir tūkstantis pirmąjį priminti, kad šiltai apsirengtumėte, nes lauke šalta... Kai niekam kitam nerūpi tavo alkis ir troškulys, mama neužmiršta paklausti, ar šiandien ką nors valgei. Mama matydama keturis pyrago gabaliukus penkiems žmonėms, nedelsdama praneša, kad ji pyrago nenori.
Jai iš tiesų rūpi, kodėl verki ir būtent ji yra TAS Žmogus, kuris atiduotų bet ką, jog tau niekada neskaudėtų... Mama nedvejodama pasikeistų su tavimi vietomis akistatoje su liga. O jei reikėtų rinktis kovą, ji būtų pirmose gretose su sunkiu skydu pavargusiose rankose ir nuožmia širdimi - UŽ tave(!). Tik mamų meilėje neegzistuoja aritmetika ir sudėtingi skaičiavimai: už kiek, po kiek, kelintą kartą... Mamos netgi neturi atleidimų skaičiaus limito - tiek, kiek reikės.
Jeigu tėčiai yra tie, su kuriais gera žaisti "mechanikus" garaže, jų prižiūrimiems teškentis balose, kai vanduo tyška net ir į guminių botų vidų, taisyti sulūžusią kėdę ir dažyti močiutės verandos lentas, tai mamos - tos, su kuriomis smagu gerti mėtų arbatą, aprengti lėles, gaminti šeimai vakarienę ir kepti gardžiausius pyragus drauge... Jos yra tos, su kuriomis pasidaliname mergaitiškomis paslaptimis, iš kurių mokomės, kaip teisingai laikyti blakstienų tušo šepetėlį ir kurių nagų laką skolinamės n-ąjį kartą, net neatsiklaususios ir palikdamos jo likutį vos kelių pirštų nagams nulakuoti. Be atskiro prašymo išsimatuojame visą mamos spintos turinį, kankiname gražiuosius aukštakulnius, nors mūsų pėda dar užima tik daugiau nei pusę bato pėdos ilgio. Iškraustome jos kosmetinę - šiaip sau, iš smalsumo. Paneriam į mamos mėgstamiausių kvepalų debesį - nes norisi priartėti prie panelės statuso. Daugybę kartų vėluojame TIK dešimt minučių, kai mama nemigusi rymo prie lango, kaltai nusišypsome ir nebyliai padėkojame, kad dar šiek tiek palaukė...
Mamų meilė sugrąžina į mūsų sielas ramybę ir taiką. Ir žinote ką? Man atrodo, kad visas mano Mamos gyvenimo tikslas yra... būti mano mama!
Mamos ir vaiko ryšys - tai kažkas ypatingo: paslaptis, jausmas, tikėjimas ir viltis, tyras džiaugsmas, rūpestis, pasididžiavimas ir tylios baimės... malda. Tik mama gali neskaičiuoti bemiegių naktų vardan Tavęs. Mamos meilė suteikia tikėjimo ir vilties, kai atrodo, kad atėjo blogiausia valanda Žemėje. Tik mama stengiasi dar ir dar, ir dar kartą suprasti, kodėl elgiamės vienaip ar kitaip. Pateisina nevisai teisingus mūsų pasirinkimus ir visa širdimi trokšta, kad pasimokytume iš svetimų klaidų, nedarydami savų. Tik mamos meilė ir rūpestis yra tokie beribiai kaip Visata. Jos neužmiršta šimtąjį kartą pasiteirauti, kaip praėjo diena ir tūkstantis pirmąjį priminti, kad šiltai apsirengtumėte, nes lauke šalta... Kai niekam kitam nerūpi tavo alkis ir troškulys, mama neužmiršta paklausti, ar šiandien ką nors valgei. Mama matydama keturis pyrago gabaliukus penkiems žmonėms, nedelsdama praneša, kad ji pyrago nenori.
Jai iš tiesų rūpi, kodėl verki ir būtent ji yra TAS Žmogus, kuris atiduotų bet ką, jog tau niekada neskaudėtų... Mama nedvejodama pasikeistų su tavimi vietomis akistatoje su liga. O jei reikėtų rinktis kovą, ji būtų pirmose gretose su sunkiu skydu pavargusiose rankose ir nuožmia širdimi - UŽ tave(!). Tik mamų meilėje neegzistuoja aritmetika ir sudėtingi skaičiavimai: už kiek, po kiek, kelintą kartą... Mamos netgi neturi atleidimų skaičiaus limito - tiek, kiek reikės.Jeigu tėčiai yra tie, su kuriais gera žaisti "mechanikus" garaže, jų prižiūrimiems teškentis balose, kai vanduo tyška net ir į guminių botų vidų, taisyti sulūžusią kėdę ir dažyti močiutės verandos lentas, tai mamos - tos, su kuriomis smagu gerti mėtų arbatą, aprengti lėles, gaminti šeimai vakarienę ir kepti gardžiausius pyragus drauge... Jos yra tos, su kuriomis pasidaliname mergaitiškomis paslaptimis, iš kurių mokomės, kaip teisingai laikyti blakstienų tušo šepetėlį ir kurių nagų laką skolinamės n-ąjį kartą, net neatsiklaususios ir palikdamos jo likutį vos kelių pirštų nagams nulakuoti. Be atskiro prašymo išsimatuojame visą mamos spintos turinį, kankiname gražiuosius aukštakulnius, nors mūsų pėda dar užima tik daugiau nei pusę bato pėdos ilgio. Iškraustome jos kosmetinę - šiaip sau, iš smalsumo. Paneriam į mamos mėgstamiausių kvepalų debesį - nes norisi priartėti prie panelės statuso. Daugybę kartų vėluojame TIK dešimt minučių, kai mama nemigusi rymo prie lango, kaltai nusišypsome ir nebyliai padėkojame, kad dar šiek tiek palaukė...
 |
| Visų žemės gėlių neužtektų, kad galėtume Tau, miela mama, padėkoti! |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą