Kitokios dienos

Oho! Neplanavau taip, bet gavosi visi trys - TRYS tylos mėnesiai tinklaraštyje.

Dabar visos mano eilutės ir potekstės ištirpsta kažkur namų jaukume. Gražiausi žodžiai kalbami pačiam gražiausiam mūsų kūriniui Žemėje. O lengvą ironiją dar kartais gali atrasti kokioje virtuvės spintelėje... Užtai širdis dainuoja! Dabar - pats geriausias mūsų laikas. Dabar!
Net tada, kai mažoji namų fėja miega atrodo galėčiau būti šalia ir tiesiog saugoti jos sapnus arba pakutenti, kad kad ir kiek ilgai migdyta greičiau nubustų ir apdovanotų mane gražiausia bedante šypsena. Ką jau kalbėti apie tas spindinčias laime akutes... Ech. Va taip, lengvai be jokių pastangų išsilydžiau, kaip sviestas keptuvėje tą pačią akimirką, kai į glėbį gavau savo meilę. Ir niekas niekas man nebesvarbu labiau. Ir dėl nieko kito taip neskauda. Ir nėra kitų dėl kurių būtų verta daugiau. Tas mažas minkštas kamuolėlis pavergė mano širdį visiems laikams. Ir dabar taip PILNA. Niekada iki šiol nesijaučiau tokia rami.
Dabar kasdiena vis kitokia, vis ypatingesnė rodos nei buvo vakar, bet ne tokia ypatinga, kaip, nujaučiu, bus rytoj. Ir visi tie atradimai (!) mane pačią vėl priverčia jaustis vaiku. Tūkstantį ačiū už tai galiu pasakyti dukrytei. Žinau, tai ilgos kelionės pradžia. It tai, beje, labai džiugina. Tas jausmas, kad dar bus daugybė akimirkų ir išgyvenimų sumišęs su pilnaverte šiandiena yra kažkas TOKIO!
Niekada nemaniau, kad taip lengvai nubrauksiu bemieges naktis ir plačiai šypsosiuosi dienomis. Nemaniau, kad sutirpsiu atėjus TAM momentui. Net negalvojau, kad toks mažas gali atnešti TIEK DAUG. O jeigu kas nors būtų tai pasakęs man anksčiau... žinoma, tada turbūt būčiau nepatikėjusi.
Man šiais metais ne gruodis ypatingas ir net ne artėjančios gražiausios metų šventės. Man ypatinga kiek viena akimirka, nes tai... mūsų laikas.Čia ir dabar.