Apyrankių diena!

Apyrankė "Dangus nuo akmens"

Apyrankė "Red details"

Individualus užsakymas apyrankė "Rudeninis sapnas"

Varstau svetimų namų duris ir ieškau, kur slepias netektis. Svetimi namai - svetimų širdžių aidai. Ir baugi ramybės jūra. Taip šalta, nes tipenu per svetimo gyvenimo koridorius. Ir nejauku, nes vėjas šėlsta anapus dulkėm pasidengusių langų, ir neramu širdy - tylu. Atėjau čia, nežinodama ko. Ieškoti.

Atėjau, kad galėčiau matyti kaip gyvena žmonės už pilko mūro sienų, nuaugusių vėjyje besidraikančiais vijokliais ir jau turbūt visą amžių nenubrauktais voro numegztais voratinkliais ant lubų. Atėjau pamatyti žiaurią, tačiau būtent todėl neklystančią teisybę. Atėjau, nes pavargau nuo rožinių svajonių ir nėriniuotų norų. Klaikiai nyku, nes čia gyvena vienatvė. Pasislėpusi nuo ašarotų akių ir sustingusių žvilgsnių, misdama baugumu ir atsigerdama tyla.

Tik horizonte paskendus saulei ji praveria pilkų namų duris. Atveria tyliai, nedrąsiai ir pajunta laukymėm atlekiantį vėją. Žengia pro duris baltu, ką tik iškritusiu puriu sniegu. Slapstosi pakampiuose ir stebi tuos, kurie žygiuoja gatvėje vienui vieni. Žiūri į tuos, kurie silpni. Nulydi akimis ir tuos, kurie labai liūdni. Nes ji - vienatvė.

Labiausiai ko ji bijo, tai naktis prieš gaisrą. Nes ugnis sunaikintų jos niūrią ir pilką vienatvės tvirtovę. Ir ji nebemokėtų gyventi tarp gražių, gerų, mylinčių ir mylimų. Ji nepajėgtų gyventi tarp siekių, svajonių ir susikurtų tikslų. Nebeturėtų kur auginti baimių ir pati negalėtų grįžus iš spalvotų gatvių atsigerti klaikios juodos tylumos.

Vienatvė bijo ugninių pašvaisčių nakties. Bijo apkvaitusios nežinios,

neapčiuopiamo degėsių kvapo ir prie apdulkėjusių langų pasirodančių rausvų gaisų. Bijo savo kraujuojančių žaizdų ir užmirštų beprasmių sentimentų... Ji bijo tik vieno vienintelio - nakties prieš gaisrą. Po velnių, ar girdit? Duokit jai šimtus gaisrų!

P.S. 7. Skaičius, kurio mano gyvenime labai daug. Visomis prasmėmis. Netikiu prietarais, na, gal tik tais, kurie man pačiai patinka. Netikiu aklai ir numerologija, klaidos faktorius, man atrodo, išlieka net čia. O šįkart, tiesiog lygiai septyni metai nuo to laiko, kai parašiau šiuos žodžius. Džiugina, kad skaitant šiandien nesijaučia nebrandos, itin jauno amžiaus, vaikiško rimo... Tą vakarą, prisimenu, tikrai norėjau vienatvei padovanoti šimtus gaisrų!

Kai negali likti abejingas kasdienybei

Sutapimas ar ne, bet skaudūs, nesuvokiami įvykiai drebina Lietuvą vienas po kito ir atrodo, neketina liautis. Nejauku. Aišku, kol sėdi jaukiuose namuose, gal ir nieko baisaus, bet dauguma mūsų kiekvieną rytą išeiname iš tų jaukių namų ir mintis, kad ne visada galime sugrįžti - tikrai šiurpina.
Abejingų negali palikti tokia ir panašios antraštės - "Jaunas lenkas padeginėjo ūkinius pastatus, nes mėgo žiūrėti į liepsną", kur dar istorija apie bagažinėje padegtą merginą, šaltakraujišką taksisto nužudymą, netyčinį, bet deja, mirtiną šūvį į paauglį... Šiurpsta oda skaitant vien antraštes, ką jau kalbėti apie tiksliasnę įvykio chronologiją. Ir tai čia ir dabar, šiandienos aktualijos. Liūdna.
Išgirdusi ar perskaičiusi apie tokius įvykius iškart pagalvoju, kas taip galėjo pasielgti? Kokios nestabilios psichikos ar kitų rimtų problemų turi turėti toks asmuo?! Kokios paskatos..? Nežinau ar sutiks skaitantys, bet mano manymu, žmogus negali būti (kaip po įvykio kalbinti kaimynai sako "ramus, niekuo neišsiskyrė") normalus iki įvykio. Pokyčiai galvoje ir mąstysenoje vargu ar pasikeičia per dieną ar vieną naktį. Aišku, tokiais atvejais, neatmetama ir narkotinių medžiagų vartojimo galimybė, bet nemanau, kad anksčiau negalvojus apie šiurpius nusikaltimus, jų galimybę, kažko pavartojus imi ir sugalvoji - "būsiu herojus, uždarysiu bagažinėje merginą ir padegsiu mašiną!".
Ir dar manau, kad to tylumo, neva neišskiriančio iš kitų, nereikėtų ignoruoti, nes tai jau tam tikras signalas. Keistas žvilgsnis, stingdantys kraują pasakojimai, varlių skrodimai ir nuotraukos soc.tinkle - tai jau LABAI rimti signalai, į kuriuos, deja, niekas laiku neatkreipia dėmesio. O gaila, prisimenant tikimybių teoriją, galbūt būtų išgelbėta viena kita gyvybė...

Ir neretai visų blogybių priežasčių šaknys gali būti tolimoje vaikystėje, gal net kūdikystėje. O taip, mieli tėveliai, nesikratykite atsakomybės ir jūs. Juk vaikas iš savęs negimsta blogas, tokiu jį paverčia aplinka (ir visų pirma, pati artimiausia - šeima). Šiandieniniai tėvai kratosi atsakomybės bet kokiose situacijose. Jiems atrodo, kad tie metai ar du namuose iki ėjimo į ikimokyklinę įstaigą yra visiškas niekis. Maža to, jiems atrodo, kad gyvenimas prasidės (ir neretai, pagerės) tik tuomet, kai vaikas pagaliau ateis į darželį, tada staiga, stebuklingu būdu išmoks (pageidautina per savaitę ar dvi) tai, ko neišmoko su tėveliais per metus namuose ir viskas susitvarkys - gyvenimas nušvis naujomis spalvomis :)) Liūdna iš tikrųjų dėl tokio tėvų abejingumo. Nes ima atrodyti, kad turėti vaiką, na, tokia neišvengiamybė, kad neišsišoktum ir neišsiskirtum iš bendraamžių, nesvarbu, ar jau esi tam tikrai subrendęs ir pasiruošęs priimti VISĄ atsakomybę. Ir nepadeda net tai, kad bandai pasakyti, jog bet kokiu atveju svarbiausia išlieka šeima, net jeigu jai lieka tik vakarai ir savaitgaliai (beje, nereikėtų pamiršti atostogų). Būtent jos tinkamas pavyzdys, taisyklės, tam tikros normos įtakoja besiformuojančią asmenybę, o tik po to, garbingą antrą vietą užima ikimokyklinė įstaiga ir ugdantys pedagogai.

Baigiant, noriu pasakyti, kad ne šiaip sau tos mintys nuo šiurpių antraščių peršoko link priežasčių ieškojimo ir šiandieninio tėvų požiūrio į vaiko auginimą. Mano manymu, tai besąlygiškai susiję. Tai, ką vaikas pasiima iš vaikystės nešasi į paauglystę ir vyresnio amžiaus tarpsnius, norime to ar ne. Ir kartais, padarytas klaidas vaikų auklėjime būna nebeįmanoma deramai ištaisyti. Nes tai žmogus ir jo gyvenimas, o ne lapas, į kurį rašome pieštuku - galime trinti ir taisyti... net lapas per daug taisant juk susitrina ir toje vietoje lieka skylė.

Šiuo metu labai dažnai ir daug mąstau apie TIKRUMĄ. Tokį aiškų, išgrynintą iki krištolo skaidrumo gaivų lašą... Narplioju mintis, lyg mezgėja savo numylėtais virbalais surenkanti siūlus į visumą. Daug galvoju apie draugystę. Tą tikrąją. Kiek ilgai ji gali tęstis ir kas paverčia du artimus tokiais tolimais(?). Ne, aš tikrai ne apie vyrų/moterų santykius. Aš galvoju apie bendrystę, bičiulystę ir tą, kaip lapė iš "Mažojo princo" sakė prisijaukinimą. Nes "pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji".

<...>Bet jei tu mane prisijaukinsi, mano gyvenimas nušvis lyg saulė. Aš pažinsiu tokį žingsnių garsą, kuris skirsis nuo visų kitų. Kiti žingsniai mane verčia lįsti į žemę. Tavo žingsniai mane išvadins lauk iš urvo kaip muzika. O be to, žiūrėk! Matai, ten - javų laukas? Duonos aš nevalgau. Iš javų man jokios naudos. Javų laukai man nieko neprimena. Ir tai liūdna! Bet tavo plaukai yra aukso spalvos. Taigi kaip bus puiku, kai tu mane prijaukinsi! Aukso spalvos javai man primins tave. Ir man bus malonu klausytis vėjo šiurenimo javuose...

Draugystės puoselėjimo menas :)

Draugystės galimybės tarp vyro ir moters svarstymas toks pat senas diskusijų objektas, kaip ginčijimasis, ar egzistuoja NSO. O kur dar įvairios teorijos, specialistų atlikti tyrimai ir jų interpretacijos! Tie, kas užaugo žaisdami su priešingos lyties atstovais, ar artimiausią kaimyną turėjo būtent priešingos lyties bus, be abejonės, nepalaužiami ir bandys įrodyti, kad gali egzistuoti moters ir vyro draugystė, TIK draugystė ir nieko daugiau. BET, ar tai realu? Turiu galvoje, iš tikrųjų, neblokuojant pasąmonėje vykstančių procesų, kaskart susitikus su tuo TIK draugu nebandant tiksliai it kareivinėse muštruoti minčių, žodžių ir veiksmų, kad nebūtų ups, ar mes vis dar TIK draugai?
Psichologai šiuo klausimu taip pat turi daug minčių. Yra teigiančių, kad nei "tikra draugystė", nei "tikra meilė" - apskritai neegzistuojančios sąvokos. Kad du žmonės – nesvarbu, ar tai du vyrai, ar dvi moterys, ar moteris ir vyras – tiesiog sąveikauja. Ir tą sąveiką mes linkę vadinti draugyste. Abiejų lyčių atstovai draugais tampa tuomet, kai turi bendrą praeitį, bendrų interesų ar yra artimi savo dvasia. Būtent dėl to labai dažnai patys artimiausi draugai yra iš vaikystės, mokyklos ar studijų metų.
Vis dėlto, žmonės aplink minta abejonėmis – neva vyrai kone visoms moterims jaučia didesnę ar mažesnę seksualinę trauką, todėl, jei vyras ir moteris draugauja – jų meilė arba buvo įsiplieskusi praeityje arba bet kuriuo momentu gali įsiliepsnoti. Kad besėdint šalia TIK draugo ir kalbantis atvirai, tarsi su drauge, galima nejučia peržengti tam tikras ribas ir pagauti save jaukiai įsimylėjus, neneigia ir psichoterapeutas L. Lažauskas.
Ar tikrai vyras ir moteris gali būti tiesiog draugais, padės suprasti ir skirtumai tarp to, kaip draugauja vyrai, ir kaip moterys. Psichologai teigia, kad vyrų draugystėje, kaip ir elgesyje, vyrauja racionalus protas, tuo tarpu moterų draugystė paremta emocijomis, juslėmis. Dėl šių skirtumų, skiriasi ir tai, kaip vyrai ir moterys leidžia kartu laiką. Vyrų draugystėje gausu konkurencijos – kieno greitesnis ar gražesnis automobilis, kas didesnę žuvį sužvejos, ar gražesnę moterį suvilios. Na, o moterys konkuruoja su kitomis moterimis, bet labai retai – su savo artimomis draugėmis. Tikros konkurentės retai ilgai išlaiko draugystę, net jei tokia užsimezga. Skiriasi ir pokalbių temos – nepriklausomai nuo socialinio statuso, moterys dažniau kalbasi apie santykius su vyrais, pažintis, vaikus, šeimą, emocinius potyrius.
Tačiau bet kuriuo atveju, ar draugauja vyrai ar dvi moterys (net jeigu ir priešingos lyties atstovai iš tikrųjų yra TIK draugai) nereikėtų užmiršti tokio iš pirmo žvilgsnio paprasto ir rodos savaime suprantamo dalyko, kaip draugystės saugojimo... Nes, kaip keistai beskambėtų, draugystę kaip kūdikį reikia myluoti, puoselėti ir maitinti TIKRU dėmesiu. Kitaip ji po truputėlį nyksta, apauga nuogirdomis ir komentarais iš svetimų lūpų, apsinarplioja praeities voratinkliais ir apsineša storu dulkių sluoksniu, kurį po to, kai atsipeikėsite gali būti labai sunku nuvalyti. Nesakau, kad neįmanoma, valymo priemonių šiais laikais tam skirtų daug :)) Bet bus tikrai nelengva.


Taigi, bet kuriuo atveju linkiu turėti kuo tikresnių draugų... ir gal net nesvarbu, moterų ar vyrų ;)

Grįžtu su savo išgrynintomis idėjomis, po užsitęsusios pertraukos! ;)

Apyrankė "Rugsėjo šokis"

Apyrankė "Gabalėlis ledo"

Auskarai "Autumn"

Kaklo vėrinys

Lietuvis - tiesiog įrašas dokumentuose ar nuosprendis?

Sveiki visi, kurie užsukate, laukiate, skaitote ir prisimenate mane :) Pirmos rudens dienos nugąsdino lietumi ir dargana, prie to dar teks priprasti, bet tikiuosi gerokai vėliau. O dabar džiaukimės auksiniu rudeniu. Nors nemeluosiu, man ruduo niekada nepatiko. Va, tiesiog taip, nepatinka ir viskas! Lietūs, darganos, žvarbus vėjas ir vos keli spinduliai saulės... Bet kiekvienais metais stengiuosi prisijaukinti tą spalvotą, žaismingą rugsėjį ir jo gaiva alsuojančius rytmečius.
Labai lietuviškas bruožas niurzgėti dėl blogo oro ir aš tikrai tą bruožą turiu, bet bandau įsiteigti visokius norvegiškus šūkius: "Nėra blogo oro - yra tik netinkama apranga" ir pan., ir ką, gal pavyks po kokiu dešimties metų kaifuoti braidant po spalio prilytas balas ir pasislėpus giliai į šaliką šypsotis lapkričio šalnoms. O jei prakalbau apie lietuviškus bruožus, tai paskutiniu metu teko pastebėti nemažai visokių įdomybių. Ir tada galvoju, ar čia tikrai būdinga tik lietuviams, ar galima tam tikrus žmogaus bruožus priskirti tautybei ir t.t.
Niurzgėjimas dėl blogo oro, dar niekai, visose tautose, manau, to būta, bet tas visuotinis niurzgėjimas, kad VISKAS negerai, darbo nėra, gyvenimo, suprask, irgi...tai jau net nejuokingai piktina. Žmonės, apsidairykit, gyvenimą gyvenate jūs patys tokį, kokio norite. Ir jeigu jums atrodo, kad dirbti Anglijoje už keliasdešimt daugiau svarų algos valytoju (gerbiu kiekvieną darbą, čia tik pavyzdys) geriau nei čia, Lietuvoje parduotuvėje, tai yra jūsų pasirinkimas. Bet dažniausiai lietuvis nei vienu, nei kitu atveju vistiek nesijaus laimingu ir niurzgės toliau. Darbų yra, tik gal reikalavimai ar lūkesčiai prasilenkia su darbo pasiūla, bet bet kokiu gyvenimo atveju, visi turime pasirinkimą, kartais net ne vieną.
Išgirdau sakant: "...netaupo, kaip kokie vokiečiai, užsukdami duše vandenį, kai muiluojasi". Ir ką? tai sveikintina? Abejočiau, nes, manau, kad vokiečiai (ar bet kuris kitos tautybės SĄMONINGAS žmogus) ne kiek taupo tokiu būdu vandenį, kiek bando prisidėti prie žemiškųjų išteklių tausojimo. Jei pasidomėtumėte, tai sužinotumėte stulbinančią statistiką. Tarkim valant dantis neužsuktas vanduo bėga ir bėga...ir bėga, o kam?! Tiesiog, nes galim leisti sau "netaupyti". Absurdas! Faktai kalba už save: užsukant čiaupą valantis dantis, galima sutaupyti net 30l vandens per dieną, t.y. 11000l per metus. O automobilių mėgėjams turėtų būti įdomus šis faktas, kad pagaminti vidutinį baką benzino sunaudojama 1200l vandens. Taigi, jeigu nenorite tausoti Motinos Žemės labui, "taupykite" gaminamiems automobilių benzino bakams ;)
Man neapsakomai keista, kaip neva prasigyvenę lietuviai "gali" sau leisti įsigyti daugybę vienkartinio naudojimo arba tik pasipuikuoti prieš kitus skirtų daiktų...mano nuomone, tai paprasčiausias neatsakingas vartotojiškumas.
Kas dar krinta į akis kalbant apie tą lietuvybę? Pavydas? Tas jausmo kirminiukas gal daug kam nesvetimas, bet jeigu jis išsikeroja iki ilgos, per visą kūną išsiraičiusios kirmėlės, tada jau reikėtų susirūpinti. Geras pavydas gali skatinti mus tobulėti, stengtis, irtis į priekį ir siekti geresnių rezultatų. taigi, nuoširdžiai linkiu tik tokio pavydo krislelio. Nes patikėkit, dažniau nei jums atrodo, po posakiu "Jam sekasi!" slypi daugybė niuansų, tokių kaip: daug darbo valandų, pastangos, galbūt net šeimos ar savo laiko aukojimas vardan tikslo, prioritetų perskirstymas, kažko malonaus atsisakymas ir t.t.
Aišku, stereotipai gajūs ir pamatę vieną kitą panašiai besielgiantį tautietį užsieniečiai galvoja, kad "visi jie tokie", bet mes visada galime paneigti tuos mitus ir stereotipus kitokiu pavyzdžiu ;)
Žinoma, lietuviai be viso šito gėrio, turi ir labai nemažai gerų bruožų, pavyzdžiui, darbštumą, mokėjimą pragyventi "net iš akmens", apsukrumą...
Rašant galvojau tik apie vieną, kad labai norėtųsi daugiau sąmoningumo mūsų visuomenėje, matymo ne tik savęs, bet ir to, kad esi TARP kitų žmonių. Stengdamasis dėl savęs neprivalai lipti kitiems per galvas, gali siekti tikslo įveikiant kliūtis ir neprarandant žmogiškųjų vertybių. To visiems ir linkiu ;)