Neišsigask manęs,
aš - tavo tyla.
Minčių, jausmų,
dejonių kupina aušra.
Aš vieniša.
O ar būna kas nors
drauge su tyla?..
Į dangų ištiesta ranka.
Širdies malda
ir atgaila.
Neišsigask manęs.
Išeik kartu į lietų,
į sodrią gaivą,
į medžių šlamesį
ir žiedlapių vėją.
Tyla tik manyje.
Aplink - garsų simfonija.
Prašau, neišsigask...
Nutiesiu Tau stiklinius tiltus,
kad rastum kelią pas mane.
Namus statysiu
jaukumo sienomis,
kad atsinešęs savo paslaptis
galėtum užrakint jas čia,
mano tyloje...

Namai - mažas mūsų dangus...

Kurti namus – tai nebūtinai statyti namą. Kad namas virstų namais, kartais reikia visai nedaug - matyti ir girdėti, kuo ir kaip gyvena namiškiai. Namai turėtų būti jaukūs, juose privalo sklandyti malonūs kvapai, kurie ir po daugelio metų at­gaivins upes prisiminimų... O svarbiausia, kad namuose netrūktų dėmesio ir meilės gyvenantiems kartu.
Namai – tai ne konkreti vieta. Tai, ką pažįsti ir mėgsti, nebūtinai turi būti sukalta vinimis, nebūtinai privalo turėti stogą ir tvirtus pamatus. Mes galime priprasti ir pamėgti vinis ir stogą, bet kai kur nors išvyksime, be mūsų žinios bus pakeistas jų išdėstymas, grįžę pasipiktinę klausime, kokia čia lentų krūva. Namai – tai tam tikra visuma, kuri mums yra brangi, kurioje jaučiamės saugūs tokie, kokie esame. Beveik galėčiau lažintis, kad prieš mums pasirenkant gyvenimą šioje žemėje, kažkur buvo nustatyta mums žinoma ir mėgiama tvarka. Mes ateiname kaip tik iš ten, ir tai neturi nieko bendra su laiku ar nuotoliu, ar juolab su materialiomis molekulėmis! /Richard Bach "Palikę užuovėją"/
Žmogus yra niekas be savo šaknų – tegu tai bus mažytė oazė dykumoje, raudonas riebus molžemis, kokio nors kalno šlaitas, uolėta jūros pakrantė ar lopinėlis didmiesčio gatvės. Kiekvienas suleidžiame šaknis į juodžemio sklypelį, į pelkę arba balto biraus smėlio juostą, į akmenį, asfaltą ar į kilimo skiautę tam, kad galėtume pavadinti šitą vietą vienu vieninteliu svarbiu žodžiu – namai. /K. Vonegutas/
…mes turime išklampoti tiek purvo ir absurdo, kad pareitume namo! Ir mes nieko neturime, kas mus vestų, vienintelis mūsų vedlys – namų ilgesys. /Herman Hesse/

Tavo namai yra ten, kur pats turi teisę užrakinti duris ir tebūnie namai - mažas mūsų dangus.

O čia tai, kas kada nors (tikiuosi greitu metu) galėtų tapti mūsų 'dangumi' :)

 

Gyvenimiška rubrikėlė - linksmi nutikimai viešajame transporte

Autobusas. Trumpa kelionė namo po darbų. Kadangi jau pavėlavau (beveik tradiciškai) į reikiamą autobusą, kitas, kurio sulaukiu - pustuštis. Įsitaisau, kur aukščiau, reikia gi viską matyti :) Atgaivinus akis žalumos intarpais mieste kažkaip nenorom žvilgsnis nuklysta į prieš mane sėdintį vyruką. Aišku, šiek tiek trukau, kol identifikavau, kad ten vyriškis, nes ta balta garbanotų plaukų kupeta tikrai klaidina. Bet dėmesį patraukė net ne jo plaukai (suprantama, juk maniau, kad ten moteris!), o tai, ką jis traukė iš savo makašiolio ir "skaitė". Skaitė kabutėse todėl, kad knygą po knygos tiesiog pervertė (nors jose nesimatė nė vieno paveikslėlio!). Aišku, aš nieko nesakau, gal žmogus akies mirksniu geba viską perskaityti, būna turbūt ir tokių, nors tai labiau primintų kokį nežemišką talentą. O knygų pavadinimai, patikėkit manimi, tikrai įdomesni nei įprasta: "Moteris prezidentui", "Paskutinis eksperimentas" ir "Mano Jėzus" :))) Kažkaip nesusilaikiau, nepykit.
Tai va, sėdžiu ir galvoju, koks savotiškas žmogus! :)) Kai pervertė knygas, staiga iš kito rankinės skyriaus išsitraukė ranka mėlynu tušinuku sukeverzotą "padėką" (spėjau perskaityti tik tiek, kad už kažkokią pravestą...). Taip ir likau galvoti, pats ją sau skyrė ar priklauso kokiam nors suufonautiškėjusiam senųjų mokslininkų klubui, kurie laisvalaikiu bando išsiaiškinti, kokia vis dėlto moteris tinkama prezidentui, koks jos paskutinis eksperimentas galėtų būti (įdomu, su savimi ar prezidentu?) ir jau tada...visu kūnu, turbūt, pasineria į dvasinį pasaulį, vedami savojo Jėzaus.
Kaip sakoma, ne mums, žemės akmenėliams, suprasti tokius deimančiukus(?)!

Dulkinais pirštais
nubrauksiu Tavo ašaras,
o mano ašaros
ant vėjo pirštų miršta.
Aš vakare
Tau seksiu gerą pasaką,
o blogas pasakas
laikysiu širdyje.
Rausvais rytais
myluosiu žalią žolę,
o žilą žolę
paslėpsiu po delnais.
Ir nors išeisiu aš
/nes mes visi išeinam/
mylėsiu Tavo ašaras
/jas vėjas man atneš/.
Burnoj kartu,
bet reikia mokytis
būti laimingu...
Nes aš laiminga,
kai laimingas Tu.

Šiandien dar geresnis sekmadienis už praėjusį ne tik todėl, kad nekaukia po langais signalizacija :D bet ir todėl, kad dar šilčiau, tiksliau, gal netgi karštoka. Artėjam prie vasaros, lai lai lai ;)) O Bona pasivaikščiojimo metu pirmą kartą per 4 savo gyvenimėlio metus PATI niekieno neverčiama ir net neįkalbinėjama įšoko tris kartus į tvenkinį! Neskaitant dar kokių 10min braidymo pakrantėje. Suaugo, matyt, mergytė mūsų :) Jei karšta ir yra vandens telkinys, kodėl neatsigaivinus?! Gaila, kad buvau taip maloniai šokiruota, kad net nespėjau išsitraukti fotoaparato.

Aj, ir dar gi labai turėjom žiūrėti po kojomis, nes po lietingos nakties sraiiiigių sraigyčių pilni keliai ir pievos.

Plaukiojimo sėkmę lemia ne tiek pats laivas, kiek sumanus jo valdymas

...kur laivai, ten ir inkarai? Nesiginčysiu. Bet NLP (neurolingvistinis programavimas – turbūt garsiausia ir kontroversiškiausia taikomosios psichologijos atmaina) turi kitokius inkarus.
Kalbant apie NLP - tai ir požiūris, ir metodologija, leidžianti tirti mūsų subjektyvią patirtį ir ją modeliuoti. Šiais laikais tai yra jau gana plačiai pripažinta metodologija, nors dar neseniai ji buvo ignoruojama, ypač tradicinių pažiūrų psichoterapeutų ir psichologų. NLP yra ne tik metodologija, tai ir požiūrių visuma, leidžianti sistemingai studijuoti ir modeliuoti tai, kaip mes sukuriame savo subjektyvų pasaulį su visais jo skausmais ir malonumais. Suprasdami, kaip mes sukuriame savo nuostatas, įsitikinimus, reakcijas ir įpročius, mes išmokstame juos pakeisti. Tai metodų rinkinys skirtas žmogaus "subjektyvaus pažinimo struktūroms" suprasti ir paveikti gydant, motyvuojant, sudarant tikslus. NLP netraktuojamas kaip mokslas, bet yra suprantamas kaip komunikacijos su vidinių aš ir aplinkiniais (bei aplinka) menas.
NLP išpopuliarėjo pasaulyje todėl, kad leidžia išmokti daryti įtaką ir sau, ir kitiems. Greitai ir veiksmingai, nes pokyčiai, kurie mums svarbiausi, nebūtinai turi būti išoriniai - tereikia pakeisti suvokimą.

NLP vadinami inkarai yra tokie, kurie ne įkabina mus į žemę, kad nepajudėtumėme iš vietos ir mūsų nenuneštų tėkmė, o suteikia progą plaukti per gyvenimą taip, kaip mes patys to norime – pasiekti savo tikslus, rasti savyje tai, kas padės mums įveikti visas kliūtis, baimes, suteiks pasitikėjimo savimi. Inkaru vadiname vidinę arba išorinę reprezentaciją, kuri iššaukia kitą reprezentaciją.
Visame, kas mus supa, galime įžvelgti inkarus. Jie apima visas reprezentacines sistemas. Daugelis reklamų, kasdien rodomų per TV ar skambančių radijo eteryje – mums jau yra inkarai. Tik išgirdus pirmuosius garsus, žinome reklamos pabaigą. Jei tai šokoladas, galime pajusti jo skonį arba imti ieškoti šokolado plytelės, jei tai, pavyzdžiui, cigarečių reklama,- taip ir norisi rūkoriams užsirūkyti. Na, kas gi nenorės nuvykti į laukinę Marllboro kaubojų šalį ir patirtį laisvės pojūtį, arba smagiai pralėkti su Ferrariu. O ką jau kalbėti apie visuomet smagias ir nuotaikingas Coca colos reklamas?!
Ir kaip tai gali padėti man siekti savo tikslų, paklausite? Inkaras – tai neverbalinis signalas, kurį supranta tik jo gavėjas. Tiksliau, jo pasąmonė. Taigi, inkaras – tai stimulas, kurį mes patys kontroliuojame. Jis turi būti gana neutralus. Stimulu gali būti taškas ant peties, rankos, prisilietimas prie nosies galiuko, ausies galiuko paspaudimas, spragtelėjimas pirštais ir t.t. Taigi, jei prisiminsime labai sau svarbų įvykį, kurio metu patyrėme stiprų išgyvenimą – drąsą, pasitikėjimo savimi jausmą, pergalės skonį ir pan.,- atkursime jį savo mintyse taip, kad lyg ir vėl jame dalyvautume, ir tuo metu sukursime inkarą – prireikus tokio pojūčio, tereiks tik aktyvuoti jau turimą inkarą.
Kaip sukurti inkarą? Tam reikia pasinaudoti keturiais inkaravimo principais:

• Stimulo unikalumas. Jį žinote tik jūs. Jis yra patogus ir lengvai pasiekiamas. Savaime suprantama, kad rankos paspaudimas nelabai tinkamas inkaro sukūrimui, nes kiekvienąkart sveikinantis mes aktyvuosime galbūt tuo metu mums ir nereikalingą reakciją.
• Intensyvumas. Inkaras yra sukuriamas tik intensyviausio pojūčio išgyvenimo būsenos momentu. 
• Skaidrumas. Prisimindami norimą būseną neturime leisti save užvaldyti jokiems prieštaravimams, jokiam vidiniam dialogui. Jie gali mus išmušti iš vėžių.
• Tikslumas. Inkarą pastatome, kai, mūsų manymu, išgyvenimai pasiekė maksimalų intensyvumą ir išlaikome iki mūsų manymu tas išgyvenimas ims silpti.

Inkaras – tai tam tikras mūsų sąmonės mygtukas, kuriuo iššaukiama tam tikra reakcija arba elgsena. Juk visa mūsų gyvenimiška patirtis užkoduota slypi pasąmonėje ir mes ją visur nešiojamės su savimi, tad reikia turėti instrumentą, su kuriuo galėtume iš pasąmonės klodų išimti mums reikiamą resursą. Taigi, inkaras – tik mechanizmas. Instrumentas. O jei jau mes jį turime – naudokimės!
Inkarai mums reikalingi tam, kad jaustumėmės, jog nepaisant situacijos, mes turime instrumentą, išsisukti iš visų padėčių. Inkarų turėjimas ir mokėjimas jais naudotis – puiki pagalba pasiekti visa, ko mes trokštame!

Sekmadienio ramybe, kai mašinos signalizacija po langais kaukia nuo maždaug 5:30 iki.. gerokai po pietų, sunkiai pavadinsi, bet sekmadienis yra sekmadienis :) Kai nereikia niekur skubėti, saulutės šiluma gali mėgautis tiek lauke, tiek balkone, viskas atrodo taip easy gyvenime.. ;)

sekmadieniški pietūs balkone.. deja, ne Bonai :))

čia irgi prie sekmadieniškų malonumų priskiriama :)

Kokia kalba kalba Jūsų meilė..?

Šiandien be abejonės ypatinga diena - saulėta, šviesi, sklidina gerumo Mamyčių diena. Tikiuosi tarp čia užsukančių neatsiras nė vieno, kuris būtų tai pamiršęs ;) Nors mažai keičiamės mes nuo tų praeitų metų palinkėjimų ir gero žodžio mamai, turbūt ne taip labai ir pačios mamytės pasikeičia, bet tas kasmetinis ritualas, savotiškai malonus. Nors aš, aišku, už tai, kad gerus žodžius ir meilę reikia sakyti/rodyti ne tik tada, kada kalendoriaus lapelis nudažomas rausvai :)

O jei jau prakalbom apie meilę (visai nesvarbu kam - mamai, draugui, antrai pusei ar pačiam sau), žinojote, kad egzistuoja penkios meilės kalbos? O taip, būtent penkios ir anot psichiatrų, psichologų ir kt. protingų žmonių, visai ne iš piršto laužtos: Meilės kalba nr. 1 - palaikymo žodžiai, Meilės kalba nr. 2 - laiko leidimas kartu, Meilės kalba nr. 3 - dovanos gavimas, Meilės kalba nr. 4 - paslaugos, Meilės kalba nr. 5 - fizinis prisilietimas.
Taigi, kaip atpažinti savo pagrindinę meilės kalbą? Kalbant apie porą, šeimą ar sutuoktinius knygos ("Penkios meilės kalbos") autorius G.Chapman'as siūlo tris būdus:

• įvardinti, ką antra pusė daro arba nedaro ir kas tame elgesyje jus skaudina labiausiai? Priešingybė tam tikriausiai yra jūsų meilės kalba.
• Ko dažniausiai prašote savo antrosios pusės? Greičiausiai tai leistų pasijusti mylimam.
• Kokiu būdu paprastai rodote savo meilę? Tai gali būti nuoroda į dalykus, kurie leistų jums jaustis mylimam.

Jei jums atrodo, kad vienodai svarbios yra dvi meilės kalbos, t. y. abi daug ką jums sako, gali būti, kad esate dvikalbis. Tuomet juo lengviau jūsų antrai pusei :) Tai leis turėti du pasirinkimo variantus ir jie abu aiškiai bylos meilę jums.
Aišku, galite sakyti, kad visa tai nesąmonė, kad tai tik eilinis daugžodžiavimas ir manipuliavimas meilės tema. Jūs turite tokią teisę! Bet jei geriau įsiskaitytumėte, manau, atrastumėte bent kruopelę tiesos ar to, kas priimtina pačiam. Juk nereikia iš naujo įrodinėti, kad žmonijos gyvavimo variklis yra troškimas būti artimam kam nors ir mylimam.
Kiekvienas mūsų bet kokią informaciją suvokia savitai, ją virškina, perdirba ir transformuoja kartais į tokias neįtikėtinas formas! Taigi visos knygos, straipsniai, užrašai - tai ištisi klodai interpretacijoms. Bet jei tą informaciją gebate suvokti ir pritaikyti sau, galima manyti, kad ji atliko savo pagrindinį darbą - suteikė naudos ar bent pastūmėjo naujo kelio ar takelio link.
Žinote, man labai patinka J.V. Gėtės mintis: "Žmogui nepakanka kaupti žinias, reikia mokėti iš jų gauti palūkanas".

Kaklo papuošalas "Dykumų rožė"

Nežinau kaip jums, bet man įvairūs papuošalai (žinoma, kai jie skoningi ir dera tarpusavyje bei su visu rūbų ansambliu) - kaip razinkos močiutės pyrage :) Be jų nė krust, net jei einu tiesiog į darbą ar neformaliai leidžiu laisvalaikį. Aišku, viskas turi būti laiku ir savo vietoje, bet tai nepaneigia fakto, kad gerai parinkta uoga leidžia suspindėti kitomis spalvomis ne tik nusibodusiems drabužiams, bet ir pačiai jų savininkei ;)

sezonas atidarytas!

Ar žinojote, kad seniausi šaltibarščių (chłodnik litewski) receptai žinomi iš XIX a. vidurio kulinarinių knygų – vilnietės Wincentos Zawadzkos (?- 1894) „Kucharka litewska“ ir lenkų grafaitės Karolinos Potockytės-Nakwaskos (1798-1875) Leipcige leisto tritomio „Dwór wiejski“? Tiesą sakant, aš pati net nenumaniau, kad šio patiekalo ištakos siekia tokius tolimus laikus.
Istorijoje minimi receptai šiek tiek skiriasi. Žinoma, pagrindinis ingredientas – virti batvinlapiai. Dėl rūgšties imamas burokėlių ar agurkų rasalas (sūrymas) arba duonos raugas, rūgštynių nuoviras. Apylygiai sumaišoma su grietine. Pridedama su druska ištrintų šviežių krapų, kapotų šviežių agurkų, ketvirčiais pjaustytų kiaušinių. Tada „kilmingi“ priedai, įrodantys šios sriubos aristokratišką prigimtį – kapa (60 vnt.) virtų vėžių uodegėlių, keptos žvėrienos arba veršienos riekelės, brangios virtos žuvies (pvz., upėtakio) gabalai. Į sriubinę, kurioje šaltibarščiai patiekiami į stalą, būtinai dedama kapoto ledo, arba ledu apkraunama pati sriubinė.
Šių dienų kiekvienų namų šaltibarščiai gal ir neprimena labai aristokratiško patiekalo, bet kad tai nenuginčijama gaiva, kuri siejasi (bent jau man) su atšilusiais orais ir vasara - tai jau tikrai.

Taigi taigi, prieš gerą savaitėlę ir mes atidarėme šaltibarščių sezoną! O jūs tai jau padarėte? ;)