Pridėtinė vertė

Ar esate kada nors susimąstę, kad pridėtinė vertė taikoma ne tik prekėms ar paslaugoms? Pridėtinė vertė, pagal ekonomikos terminų žodyną, tai prekių ir paslaugų vertės padidėjimas kiekvienoje gamybos stadijoje. Bet tai - ekonomika, o man norisi pasikalbėti apie tai, kas mums - visiems mirtingiesiems prideda (o gal kartais atima) tą vertę.
Įtariu, kad ekonomikoje viskas aišku ir pakankamai paprasta - skaičiai ir formulės juk niekada nemeluoja. O štai su žmonėmis - kas kita.
Jaunuoliui, laukiančiam autobuso stotelėje, pamačius dailią praeivę kažkodėl šauna į galvą mintis, kad jis turėtų pradėti dar garsiau kalbėtis su draugais ratelyje, spjaudyti kur papuola (beveik ant tos dailiosios merginos tvarkingai nuvaksuotos pavasarinės avalynės), keiksnotis ir vis žvalgytis - "ar ji tikrai mane girdi ir mato?!" Hmm, tokiu atveju, manau, pridėtinė vertė ne kyla, o krinta taip staigiai, kaip pašauta antis medžioklės metu smenga žemyn.  Bet tam jaunuoliui atrodo kitaip...
Uolus darbuotojas stengiasi nuolat kelti savo pridėtinę vertę įrodinėjant viršininkui, kad jis - geriausias. Sąžiningas darbuotojas tai daro lankydamas visus įmanomus kvalifikacijos kėlimo kursus, kaupdamas praktines pamokas, konsultuodamasis su tos srities specialistais. Nelabai sąžiningas darbuotojas, bet uolus savo algos kėlimo klausimais, be jokios sąžinės graužaties lipa visiems per galvas, savo bukais sąmojais bandydamas užsitarnauti kolegų palaikymą ir, žinoma, besąlygišką vadovo malonę. Apie vertės kilimą ar kritimą istorija nutyli, bet veiksmas juk vyksta (?).
Daugybė kasdienių situacijų, ir visų čia tikrai neaptarsime nei per valandą nei per pusdienį, kai žmonės bando vienais ar kitais būdais kelti savo pridėtinę vertę. Ir tai normalu. Tik gal kai kurie įrankiai to siekiant pasirenkami neadekvačiai.
Aš visada galvojau (ir tebegalvoju), kad jeigu nuoširdžiai kažką darai - atlieki darbą, padedi kitam žmogui, moki ne tik imti, bet ir duoti ir tai darai negalvodamas "kaip gerai aš čia dabar darau", tai ta pridėtinė vertė auga šimtamyliais žingsniais nejučiomis. Ir viso to gero rezultatą dažniausiai pamatai ar supranti pačiose netikėčiausiose situacijose. Pavyzdžiui, kai kalbantis darželinukas nustebęs paklausia "tai čia tavo darbas?!" arba atsisveikinant vietoj įprasto "iki rytojaus", išgirsti "myliu tave labiausiai" - tai puikiausiai rodo mažą grūdą, įmestą į pridėtinės vertės pintinę. Ir dar kartą įrodo, kad kai dirbi tai, kas tau patinka, tai...jau net ne darbas :)
O kaip Jūs keliate (o gal smugdote) savo pridėtinę vertę ir kaip dažnai ją išmatuojate?