Aš net neabejoju, kad kiekvienas Jūsų (na, bent kas antras ar penktas) esate skaitę šiuos pranašo Kahlil Jibran žodžius:
Ir žinote, kiekvieną kartą skaitydama suvokiu ir įprasminu šiuo žodžius vis naujai - kitaip, nei skaitant prieš dešimt ar penkis metus, kitaip nei praėjusiais metais ir netgi kitaip nei supratau dar vakar... TOKS gylis, kad baugu nuskęsti jame!
Visuomet maniau, kad tėvystė - duotybė. Ir nevalia į ją pasižiūrėti atmestinai žaismingai, nes tai ne gatvėje iš prekeivio nusipirkti sumuštinį. Tai įsipareigojimas tapti geru lankininku dar geresnėms strėlėms iš savo lanko leisti. O kol laukiame duotybės, belieka džiugiai leistis įtempiamiems lankininko rankos; "nes mylėdamas lekiančią strėlę, Jis myli ir pasiliekantį lanką".
Jūsų vaikai nėra jūsų.
Jie - savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros.
Jie atėjo per jus, bet ne iš jūsų,
Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso.
Jie - savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros.
Jie atėjo per jus, bet ne iš jūsų,
Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso.
Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis,
Nes jie turi savąsias.
Jūs galit priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas,
Nes jų sielos gyvena rytojaus namuose, kurių jūs net svajonėse negalit aplankyti.
Jei galit, siekit būti į juos panašūs, bet nesistenkit juos padaryti panašius į save.
Nes gyvenimas neina atgal ir negaišta vakarykščioj dienoj.
Jūs - lankai, iš kurių lyg gyvos strėlės paleisti jūsų vaikai.
Lankininkas mato taikinį kelyje į begalybę ir savo galia Jis įtempia jus, idant Jo strėlės lėktų greitai ir toli.
Džiugiai leiskitės įtempiami lankininko rankos;
Nes, mylėdamas lekiančią strėlę, Jis myli ir pasiliekantį lanką.
Nes jie turi savąsias.
Jūs galit priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas,
Nes jų sielos gyvena rytojaus namuose, kurių jūs net svajonėse negalit aplankyti.
Jei galit, siekit būti į juos panašūs, bet nesistenkit juos padaryti panašius į save.
Nes gyvenimas neina atgal ir negaišta vakarykščioj dienoj.
Jūs - lankai, iš kurių lyg gyvos strėlės paleisti jūsų vaikai.
Lankininkas mato taikinį kelyje į begalybę ir savo galia Jis įtempia jus, idant Jo strėlės lėktų greitai ir toli.
Džiugiai leiskitės įtempiami lankininko rankos;
Nes, mylėdamas lekiančią strėlę, Jis myli ir pasiliekantį lanką.
Šiandien perskaitytas psichologės straipsnis priminė man juos. Visą straipsnį galite perskaityti čia: gyvoji psichologija - norite-uzauginti-laimingus-vaikus-nustokite-juos-aukleti
Ir žinote, kiekvieną kartą skaitydama suvokiu ir įprasminu šiuo žodžius vis naujai - kitaip, nei skaitant prieš dešimt ar penkis metus, kitaip nei praėjusiais metais ir netgi kitaip nei supratau dar vakar... TOKS gylis, kad baugu nuskęsti jame!
Ir tikrai, kodėl šiandien tapome tokie savininkiški, egoistiški ir susikoncentravę į save? Galbūt tai įtaka mokymo: gyvenk šiandien, sau, skirk daugiau laiko sau ir pažink savąjį AŠ. Tai nėra blogai. Priešingai. Viso to netgi labai reikia tam, kad po to galėtume kitomis akimis pažvelgti į tuos, kurie šalia, kad išmoktume kai reikia paminti savąjį AŠ vardan kažko tauraus, kad išsilaisvintume tuo pačiu išlaisvindami visus, kurie yra mūsų aplinkoje: nuo mūsų sugalvotų ir priskirtų jiems įsipareigojimų, tarnystės mūsų norams ir reikalavimų skirti laiko mums.
Ir vis dėlto, vaiko ir tėvų santykis, kaip plačiai nagrinėjamas ir aprašomas bebūtų, visais laikais aktuali, įdomi ir dviprasmiška tema. Tam tikrų teorijų šalininkai rėkia vieną, kitų - priešingai, bet reikia sutikti, kad nei vieni nei kiti niekuomet neskatino vaikų luošinti (bet kokia, net ir rodos pačia nekalčiausia forma) ar juos vos pagimdžius pasisavinti iki kol gyvi tėvai bus... Ir šioje vietoje ausyse skamba pranašiški žodžiai: "Jūsų vaikai nėra jūsų. Jie - savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros". Akyse vaizdiniai kūdikio jaukiai įsitaisiusio motinos glėbyje, mažutėlis, sutelpantis į galingus tėčio delnus, žaidžiantis mažametis, kurio šalia - jo gimdytojai... Ir KAIP nusikratyti to savininkiškumo tokiomis ir šimtai kitų akimirkų?! Kaip suvokti, kad "ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso"? Ir kaip susitaikyti su tuo, kad "jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis, nes jie turi savąsias"..? Ir tikrai atrodo nepakeliama įsisąmoninti, kad "jūs galite priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas, nes jų sielos gyvena rytojaus namuose, kurių jūs net svajonėse negalit aplankyti". Rytojaus namai... Skamba mažų mažiausiai mistiškai, bet KIEK jėgos šiuose žodžiuose! Belieka guostis, kad "jūs - lankai, iš kurių lyg gyvos strėlės paleisti jūsų vaikai. Lankininkas mato taikinį kelyje į begalybę ir savo galia Jis įtempia jus, idant Jo strėlės lėktų greitai ir toli".
Visuomet maniau, kad tėvystė - duotybė. Ir nevalia į ją pasižiūrėti atmestinai žaismingai, nes tai ne gatvėje iš prekeivio nusipirkti sumuštinį. Tai įsipareigojimas tapti geru lankininku dar geresnėms strėlėms iš savo lanko leisti. O kol laukiame duotybės, belieka džiugiai leistis įtempiamiems lankininko rankos; "nes mylėdamas lekiančią strėlę, Jis myli ir pasiliekantį lanką".
