#ContactForm1 { display: none ! important; }

2016 m. lapkričio 14 d., pirmadienis

Įkalinti laike

Jeigu skaitėte "Pienių vyną", turėtumėte prisiminti eilutes apie laiką: "Laikas tarsi hipnotizuoja žmones. Kai tau devyneri metai, atrodo, kad visada buvo devyneri ir visada taip ir bus devyneri. Kai ateina trisdešimt, tai šventai tiki, kad taip visą gyvenimą ir balansuosi ant šios puikios brandaus amžiaus ribos. O kai sukaks septyniasdešimt, tau visada ir amžinai bus septyniasdešimt. Žmogus gyvena dabartyje, vis tik ar ji jauna, ar sena, o kitokios dabarties nėra". Kas galėtų tai paneigti?
Keistas "darinys" tas laikas. Nei jį kas matė, nei čiupinėjo... daug apie jį girdėjo. Ne visi jo turi. O tie kurie turi yra linkę jo nesureikšminti ir kartais švaisto visai be reikalo. Laikas kaip begalybė arba konkreti atkarpa liniuotėje - priklausomai nuo to, kokia situacija dabar jūsų gyvenime.
Vieni sako, kad kuo mažiau laiko, skirto kam nors atlikti turi, tuo efektyviau jį išnaudoja. Kiti teigia, kad gyvenimo laikas skirtas vien malonumams ir visai nėra reikalo jo dozuoti. Tai kaip vis dėlto su tuo "laiku" elgtis? Kaip jį tinkamai planuoti? Kaip žinoti, kad... vis dar jo turime pakankamai?
Prisiminiau matytą kino juostą - "Įkalinti laike". Trumpai apie juostą: XXI amžiaus pabaiga, kai laikas tapo pagrindine atsiskaitymo valiuta. Net autobuse vietoj euro centų už bilietėlį mokama savo gyvenimo minutėmis. Visa žmonija uoliai dirba vien tam, kad gautų daugiau laiko pasaulyje. Čia žmonės genetiškai užprogramuoti gyventi iki 25 - erių: tada organizmas nustoja senti. Atrodo - fantastika! Eureka! Ar gi ne to visi trokštame?! BET tuomet gyventi lieka lygiai vieneri metai.  Štai, kokią svarbą įgijo Laikas... Tai tampa gyvybės ir mirties klausimu.
Esame linkę bambėti, kad "neturime laiko" dažniausiai tada, kai reikia atlikti ką nors, ko nenorime, nemokame arba tai, kas mums neteikia jokio malonumo. Ir priešingai - visada "atrandame laiko", kai kalba pasisuka apie mums malonius, širdį glostančius dalykus. Kitaip ir būti negali.
Haruki Murakami teigia, kad pasaulyje yra šimtai būdų ir priemonių tuščiai leisti laiką. Bet visada galime rinktis tą kitą variantą - tinkamai išnaudoti kiekvieną minutę!
"...laikas niekada nebėga tuo pačiu ritmu. Laiko ritmas priklauso nuo mūsų pačių" /P. Coelho "Piligrimas"/

2016 m. lapkričio 2 d., trečiadienis

Įsimylėti rudenį

autumn
Metų laikas, kurio labiausiai nemėgau (iki šių metų) buvo ruduo. Turbūt, kaip ir iš daugelio kitų, jis mano nemalonę buvo užsitraukęs dėl: savo ūkanotų rytų; taip ir neprašvintančių dienų; pagelos, nemaloniai čiupinėjančios pirštinių vis dar atsisakančias rankas; nuolatinio lietaus; aplinkinių rūškanos veiduose, kuri buvo labai trumpam ištirpdyta nuo jų veidų, kol šildė vasaros saulė,; artėjančių Vėlinių ir daugybės kitų dalykų. Nuoširdžiai nemėgau rudens ir netgi buvau pradedanti įtikėti ta "sezonine depresija", kuri, rodos, neaplenkia nei vieno mūsų krašte.
tea
a hug in a cup
O šiemet kažkas viską pasuko maždaug 180 kampu ir tas ruduo tapo ne toks siaubingai nemalonus. Atrodo, nieko labai ypatingo neįvyko, tai galbūt tai tik požiūrio klausimas, kaip ir daugelis dalykų. Bet kokiu atveju, džiaugiuosi, kad artėdama prie tam tikrų skaičiukų gimtadienio kalendoriuje, artėju ir prie gyvenimiškos brandos, kai į daugelį mus supančių, rodos įprastų dalykų, pasižiūri kitu rakursu ir viskas nusidažo kitomis spalvomis. Požiūrio klausimas, ne kitaip.
Žinote, vietoj prieš tai buvusio bambėjimo, kad lauke šalta ir nesmagu, o jeigu dar lietus lyja trečia diena iš eilės, aš tiesiog išsirinkau šiltus, minkštus siūlus, įsigijau virbalus ir mezgu sau jaukumą, kuris sušildys žvarbiomis rudens dienomis. Vietoj niurzgėjimo, renkuosi muziką - tokią, kokia patinka labiausiai ir klausausi jos namuose ar mašinoje padidintu garsu. Nereikia net kalbėti, ko verti vakarai namuose, jaukiai susisukus į vilnonį pledą, geriant karštą arbatą ir žiūrint drauge gerą filmą ar serialą.
happy woman in autumn
Tad ruduo nėra jau toks nevykęs. Jis kitoks. Visoks. Ir tikrai būna dienų lyg tyčia. Bet jos praeina, kaip ir visa kita gyvenime. Tai kodėl nepasidžiaugti tuo, kas vyksta dabar? Priimant viską kaip faktą.
Nesulauksime mes nei žiemos švenčių, nei gaivališko pavasario neišgyvenę rudens ramybės ir savotiško sąstingio. Bet tai gali būti puikus metas mums nurimti savyje, pamąstyti apie tam tikrus dalykus ir viską sudėliojus į savas vietas džiaugtis šia diena.
Yoko Ono yra pasakiusi, kad ruduo mus moko nuolankumo ir ji velniškai teisi. Kasdien galvojant apie vasaros saulę ar pavasario žibutes, tikrai neišeis pasidžiaugti rudens vaisiais.
Leiskime sau jaustis ypatingais, nes ne visi gyvena gyvenimus, kuriuose yra lapkritis.