#ContactForm1 { display: none ! important; }

2016 m. sausio 28 d., ketvirtadienis

Ir Kaune gyventi galima

Trys mėnesiai - bandomasis laikotarpis darbovietėje, apsipratimui naujoje aplinkoje. Galima daryti PIRMINES išvadas: ir Kaune gyventi galima.
Dėl to, kad:

  • visų pirma, gyveni ir po darbo grįžti ne į miestą, o į savo namus, tad "gyvenu Balbieriškyje", "Vilniuje" ar "Kaune" tampa ne taip aktualu;
  • mažesnis miestas reiškia ir trumpesnius atstumus tarp objektų, tad viską pasiekti galima greičiau;
  • viešasis transportas veikia patenkinamai, tikrai nesiskiria niekuo nuo sostinės (neskaitant to, kad kaip bebūtų keista, kauniečiai "įsisavino" pakeitimą, kuris Vilniuje tapo tik bandymu: įlipti pro priekines duris, išlipinėti pro likusias);
  • šiame mieste vis dar kursuoja maršrutiniai taksi, geriau žinomi kaip "mikriukai", kurių judėjimo greitis leidžia dar greičiau nusigauti iš taško A į tašką B;
  • žmonės čia familiaresni (dar nežinau, neapsisprendžiu, ar man tai tikrai patinka): po pasisveikinimo paprastai nesidrovi "TUjinti", net ir su pirmą kartą matomu žmogumi nesibodi kalbėti žargonu arba slengu, lyg būtumėte kartu... smėlio pilis statę :D Parduotuvėje pardavėja paprašius vištienos file paklausia: gal kokį gabaliuką jau nusižiūrėjote? 
  • miestas kyla kaip Feniksas iš pelenų: tikrai malonu žiūrėti į tvarkomas gatves, statomas viešojo transporto laukimo stoteles, besiplečiančius prekybos centrus, stebint tokių objektų kaip centrinė autobusų stotis modernizavimą, rekonstruojamą šio miesto širdį - Laivės alėją ir t. t.;
  • čia tikrai yra darbo vietų (kaip ir Vilniuje, Klaipėdoje ir daugumoje kitų, bent jau didesniųjų miestų), tereikia tikrai norėti jas atrasti;
  • teko girdėti, kad eilės vaikams patekti į valstybinius darželius nėra toookios ilgos kaip sostinėje (čia, aišku, oficialiai nepatikrintas faktas);
  • dauguma paslaugų šiame mieste kainuoja šiek tiek pigiau (nors, paslauga paslaugai nelygi);
  • faktas, kuris mums aktualus - nuo Kauno iki gimtų kraštų tik nepilna valandėlė kelio - tegyvuoja bendravimas su artimaisiais! :)

... na, jau visai nemažai argumentų, kodėl nederėtų nurašyti Kauno. Visi kiti pastebėjimai bus, manau, kiek vėliau, kai atšils ir miestą galėsime pažinti važinėdami dviračiais.
Šiaip, man pačiai tai, kas įvyko per šį pusmetį buvo WOW(!). Bet ko nepadarysi dėl svajonių... Nesigailime. Nė vieno priimto sprendimo ar žingsnio. Labai tikiuosi, kad visa tai tik geras tramplinas į rytojų :)

2016 m. sausio 10 d., sekmadienis

Ar tikrai išdrįstate būti vienas su savimi..?

Laikas sau. Jis gali būti visoks: bėgiojimas miesto gatvėmis ar nuošaliais priemiesčio takeliais; knygos skaitymas, pasineriant į kitus pasaulius; manikiūras plepant su specialiste arba tylint (vienai tiesiog gerai atliekant savo darbą, kitai - galvojant apie kažką asmeniško, mintyse perbėgant dieną ar planuojant naujus darbus); SPA malonumai, kai kūnu pasirūpina kažkas kitas, o jums belieka pasirūpinti savimi "iš vidaus"; tapyba, kai nekalbi, bet viską pasakai drobėje; keramika, kai nulipdai svajones ir paverti jas kūnu; rašymas, kai apsinuogini, nors sėdi apsirengusi ir dar įsisukusi į šiltą pledą; tvarkymasis - namų, minčių, darbo vietos; kūryba - virtuvėje, baltuose popieriaus lapuose, medžiagų skiautėse, ant namų sienų... laikas sau gali būti toks įvairus, kokie įvairiapusiški sugebame būti mes patys.
Visus šiuos dalykus galima daryti vienam, liekant su savimi ir savo mintimis, o galima su porininku arba visa kompanija (bet ar tada tai vis dar bus laikas SAU?). Dažnas mūsų dūsauja, kaip stinga to laiko tik sau, bet retas apsidžiaugia iš tikrųjų likęs vienas (ne vienišas - nereikėtų šių dviejų būsenų tapatinti). Nes likus vienam, išlenda baimės ir baubai, tūnoję šešėlyje. Dauguma tiesiog bijome to "susitikimo" su pačiu savimi. Ir, matyt, ne veltui. Rodos, turėtų būti smagu, nes tokiomis akimirkomis galime TIESIOG BŪTI - be jokių kaukių, primestų vaidmenų ir su(si)kurtų rėmų. Smagu ir gera GALI būti, bet tik tada, kai nebijosime išgirsti vidinio balso, įsiklausyti vakaro ramybėje į tai, kas vyksta viduje, išgirsti prieštaravimus ir apmąstyti veiksmus, planus, poelgius... pripažinti sau - atvirai, kad tam tikri dalykai nebegali tęstis ir nusibraižyti naujas gyvenimo kelionės gaires. Žinoma, tam reikia šiek tiek drąsos. Ir čia neužteks vien pasakyti "O taip, aš drąsus", nes sakote ne kam kitam, o sau. Taigi, melas šioje situacijoje netenka prasmės, labiau nei bet kada anksčiau. Ne veltui J. Philippe sakė: "Savęs nepriėmimas kelia vidinę įtampą, nepasitenkinimą, nusivylimą ir šią savijautą dažnai suverčiame kitiems žmonėms, padarydami juos savo vidaus konfliktų atpirkimo ožiais. Iš tiesų aplinkiniai mus erzina dažniausiai tada, kai būname nepatenkinti savimi. Už tai turi sumokėti kiti."
Noriu palinkėti, kad kai iš tikrųjų liekate su savimi, būtumėte situacijos šeimininkai ir drąsiai žvelgtumėte į tai, kas esate. Didžiulė laimė sugebėti didelėje žmonių draugijoje pabūti vienam su savimi ir niekada nesijausti vienišam, būnant vienumoje. /A. Bela/